„Kas dar nebuvo parašyta“ 2 knyga

Autoriaus teiginiams pagrįsti, skirta III-oji knyga, kurioje pateikiamos dokumentų faksimilės.

„Atkūrus nepriklausomybę, pradėtos steigti valstybinės institucijos materialiajam paveldui valdyti. Pradžioje – šalia sovietmečiu veikusios Paminklų apsaugos inspekcijos – Paminklosaugos (dabar Kultūros paveldo) departamentas ir jo teritoriniai padaliniai, vėliau Kultūros paveldo centras, departamentas Aplinkos ministerijoje, o pagal 1994-12-22 Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą 1995-04-04 – Valstybinė paminklosaugos komisija. Buvo nustatytos komisijos funkcijos (1 faks.), iš jų svarbiausia – formuoti kultūros vertybių apsaugos valstybinę politiką ir strategiją. Kitos funkcijos buvo – vertinti, aprobuoti, informuoti... tai yra beveik neturinčios didesnės reikšmės konkrečiai paveldo apsaugai, tvarkymui, naudojimui.

            Patekusi į anksčiau atsitiktinai sudarytą valstybinių institucijų tinklą, Paminklosaugos komisija nesiėmė suteikti joms vieningą veiklos kryptį, tobulinti jų struktūrą, t. y. iš esmės išnagrinėjus esamos sistemos veiklą, ją pritaikyti prie paveldo interesų. Juoba, kad kai kuriose skirtingoms ministerijoms ir žinyboms priklausančiose ir paveldo saugojimu bei tvarkymu „užsiėmusiose“ įstaigose ir jų grandyse įsikūrė ir nekompetetingų, bet ambicingų valdininkų ir „valdininkėlių“, kurie rūpinosi būti „nepriklausomi“. Taip dalis paminklosaugai bei paveldotvarkai sukurtų įstaigų arba tapo popierinės, arba tik imitavo realią veiklą; jose ėmė kurtis ir korupcijos židiniai. Tokie dalykai išryškėjo 1991–1993 m., o gal net ir kiek anksčiau. Dalis paveldosaugos profesionalų ėmė ieškoti galimybių valstybės institucijose pakeisti situaciją. Tam nepadėjo 1994-12-22 priimtas naujas, bet netobulas Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. Tad konkrečių rezultatų nebuvo. Jų tikėtasi vykdant Vyriausybės bei ministerijų reorganizaciją. Deja, į kultūros paveldo interesus neatsižvelgta. Padaryta dar blogiau – 1995 m. panaikinta Paminklų apsaugos inspekcija (2 faks.) galbūt tikintis, kad jos funkcijas perims naujos institucijos. Tačiau taip neįvyko: nesant tarp jų darnos, paveldosaugos situacija blogėjo, o Paminklosaugos komisija jos kontroliuoti neįstengė. Tad 1997-06-20 komisijos pirmininkė G. Drėmaitė komisijos vardu paskelbė sprendimą („Valstybės žinios“, 1997-06-25, 3 faks.), tačiau į šiame dokumente aptartą situaciją bei pateiktus siūlymus Lietuvos valdantieji nesureagavo. Tuomet Paminklosaugos komisija, matydama, jog situacija nevaldoma ir siekdama pagerinti paveldo apsaugos ir tvarkymo būklę, pritarė A. Kuncevičiui – 1997-10-30 sustabdyti savo veiklą (4 faks.; pradinis mano siūlymas buvo „išsivaikščioti“). Visi, išskyrus G. Drėmaitę (susilaikė), balsavo už tai. Be to, A. Kuncevičius dar pasiūlė vietoj šios valstybinės komisijos įkurti visuomeninę; ji buvo įsteigta, bet veikė neilgai; ją sužlugdė paveldosaugos valdininkai (1 dalis, 272–275 psl.)“.