„Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas“

1926 m. specialiu popiežiaus Pijaus XI dokumentu – bulla „Lituanorum gente“, įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją, buvo įsteigta Kaišiadorių vyskupija. Pažymint vyskupijos įsteigimo 80–ties metų jubiliejų, parengtas ir išleistas Kaišiadorių vyskupijos jubiliejinis leidinys.
            Lietuvos istorijos raidoje Katalikų Bažnyčia buvo svarbiausia dvasinės, o ir nepamainoma meninės kultūros puoselėtoja. Bažnyčių pastatai, ypač mažose gyvenvietėse buvo svarbūs arba ir pagrindiniai architektūros dominantai. Šventovėse sukaupti sakralinės dailės lobiai ne tik skatino pamaldumą, bet ir teikė meninį pasigėrėjimą, tarnavo pavyzdžiu savamoksliams liaudies meistrams, ugdė estetinį tikinčiųjų skonį.
            Kaišiadorių vyskupijoje saugomi visai Lietuvai reikšmingi senosios dailės rinkiniai. Jais nuo seno garsėja Merkinės, Pivašiūnų, Videniškių, Jiezno ir daugelis kitų vyskupijos bažnyčių. Laimingo atsitiktinumo dėka šios vyskupijos bažnyčios ir jose sukaupti sakralinio meno kūriniai nedaug nukentėjo per du didžiuosius XX amžiaus karus, sovietinio ateizmo laikotarpį. Dauguma jų išsaugojo savo autentiškumą, yra svarbi Lietuvos kultūrinio paveldo dalis.
            Leidinio pradžioje supažindinama su Kaišiadorių vyskupijos istorija (autorius – istorikas Kazys Misius): aptariamos vyskupijos ištakos ir įsteigimas, veikla Lietuvos Respublikos, 1940–1944 m. okupacijos, karo ir pokario metais, sovietinio ateizmo laikotarpiu, pristatomi vyskupijos ganytojai ir valdytojai. Istorinės apžvalgos pabaigoje pateikiami priedai: 1940–1970 m.  represuotų Kaišiadorių vyskupijos kunigų sąrašas, statistinės žinios apie Kaišiadorių vyskupiją pastarajame dešimtmetyje (1995-2005).
            Toliau leidinyje trumpais straipsniais, papildytais iliustracijomis, paeiliui (abėcėlės įvarka, skirstant dekanatais) pristatomos visos vyskupijos bažnyčios ir jose esantys meniškiausi arba kitais aspektais įdomūs sakralinės dailės kūriniai. Pasirinkta knygos struktūra ir idėja reprezentuoti vyskupijos šventoves neleido pateikti išsamesnių apibendrinimų ar išvadų, nuodugnios atskirų objektų analizės. Didžioji dalis leidinyje publikuojamų dailės objektų yra „naujai atrasti“ ir plačiam skaitytojų, krašto istorijos puoselėtojų bei specialistų ratui pristatomi pirmą kartą. Tikimės, jog leidinyje pateikta informacija pasitarnaus naujoms nuodugnesnėms dailėtyrininkų studijoms.
           Leidinyje apie dailės objektus pateikta tik dalis turėtų duomenų. 2000–2005 m. Kultūros paveldo centre dirbantys specialistai kartu su pasitelktais dailės istorikais, vykdydami Kultūros paveldo departamento finansuojamas programas, atliko vyskupijos bažnyčiose esančių dailės objektų inventorizaciją. Visas bažnyčias ir beveik visas jose saugomas vertybes nufotografavo Aloyzas Petrašiūnas. Kūrinius inventorino, atributavo, kai kuriais atvejais ir jų platesnius tyrimus atliko Asta Giniūnienė, Ina Jonkienė, Dalia Klajumienė, Marija Kuodienė, Rūta Navardauskienė, Svetlana Poligienė, Girėnas Povilionis, Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, Regimanta Stankevičienė, Dalia Vasiliūnienė, Gintautas Žalėnas. Rengiant leidinį atskiri autoriai straipsnius apie vyskupijos bažnyčias parašė remdamiesi šių dailės istorikų, taip pat  istoriko Kazio Misiaus  sukaupta medžiaga ir savo profesine kompetencija.
           Lietuvos bažnytinės kultūros tyrimuose turime gražių pavyzdžių, kai vertybės ne tik suinventorinamos, bet ir moksliškai ištiriamos bei paskelbiama šių tyrimų medžiaga. Tokiu sektinu pavyzdžiu yra Kultūros, filosofijos ir meno instituto Sakralinės dailės skyriaus 1996–2003 m. išleistos Vilkaviškio vyskupijos penkių dekanatų knygos; tos pačios institucijos, padedant Kultūros paveldo centrui, parengtos bažnyčių monografijos „Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčia. Architektūra ir sakralinės dailės vertybės“ (2002); “Viduklės Šv. Kryžiaus bažnyčia. Architektūra ir sakralinės dailės vertybės“ (2003); Dailės akademijos Dailėtyros instituto studija „Plungės dekanatas“ (2005). Norėtųsi tikėtis, kad atsiras galimybių pratęsti Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių architektūros ir dailės tyrinėjimus, kuriuos vainikuotų panašūs leidiniai.
            Dėkojame Jo ekscelencijai Kaišiadorių vyskupui Juozapui Matulaičiui už paramą ir globėjišką rūpestį, kurį nuolat jautė bažnyčių vertybes tyrę ir leidinį rengę dailės istorikai. Nuoširdus ačiū parapijų klebonams ir administratoriams, atvėrusiems bažnyčių duris ir podėlius, kartu su parapijiečiais talkinusiems mūsų darbe. Atskira padėka monsinjorui Vytautui Kaziui Sudavičiui, kuris 2000 m., būdamas Kaišiadorių katedros klebonu, inicijavo vyskupijos inventorinimo darbų pradžią, Kaišiadorių savivaldybės muziejaus darbuotojams, ypač Olijardui Lukoševičiui ir  Dianai Tomkuvienei, Birštono sakralinės dailės muziejaus darbuotojoms. Labai vertingi buvo daugelio kolegų patarimai, konsultacijos ir paskelbta bažnytinio meno tyrimų medžiaga. Knygos rengėjų vardu nuoširdžiai dėkojame visiems mus parėmusiems ir dirbusiems su mumis.

2006 metais Kaišiadorių vyskupija švenčia savo 80-metį. Žvelgdami į savo praeitį trokštame visus geros valios žmones supažindinti su Kaišiadorių vyskupijos parapijų istorija, bažnyčių architektūra, sakralinio meno objektais. Sakralinis bažnyčių menas sovietmečiu nebuvo tinkamai įvertintas, o kartais netgi ignoruojamas. Po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimon daugelis bažnyčiose esančių kultūros vertybių buvo nuodugniai ištirtos, todėl buvo papildyti vyskupijos, atskirų bažnyčių ir net pavienių paveldo objektų istorinių-kultūrinių tyrinėjimų duomenys bei jų interpretavimo galimybės. Svarbu į sakralinio meno objektą žvelgti ne tik kaip į meno objektą, bet ir kaip į tos epochos tikėjimo raišką. Pagrindinis atliktų tyrinėjimų tikslas - ne tik įvertinti turimą kultūrinį-sakralinį paveldą, bet atskleisti tą tikėjimo žinią, kurią mums savo kūrybiniu pėdsaku paliko praeities menininkai. Tad norint suprasti sakralinio meno savitumą, reikia pabrėžti, jog „naudojimasis bažnyčios kultūrinėmis vertybėmis pirmiausia ir iš esmės vyksta kriščioniškosios kultūros aplinkoje. Bažnyčios istorinio ir meninio paveldo paskirtis nėra muziejinė, šis paveldas atsirado kultui, katechizei, kultūrai, artimo meilei išreikšti“. Žvelgdami į iš gilaus protėvių tikėjimo kilusius sakralinio meno kūrinius klauskime savęs, ar nenutolome nuo savo dvasinių šaknų?
Šis jubiliejinis Kaišiadorių vyskupijos leidinys tebūna ne tik praeities įamžinimas, bet - ateities įprasminimas.
Nuoširdžiai dėkojame visiems prisidėjusiems lėšomis, savo rūpesčiu, pastangomis ir nuoširdžiu darbu, kad šis leidinys pasiektų garbųjį skaitytoją.

Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis